BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

la música muy agradable

Šiandien apie paprastus dalykus noriu pasakyti. Kad būtent jie ir yra geri.
Ištrauka iš knygutės apie keliones, kurią visai neplanuotai pasiėmiau paskaityti.

Rytiniai pasivaikščiojimai

Ryte dažnai sutikdavau žvejus su asilais, traukiančiais prie tinklų, kiti tuo metu jau grįždavo atgalios. Kartais su laimikiu, o kartais - tuščiomis. Jie rimtai mane pasveikindavo ir būtinai sustodavo pasišnekėti. Įdomus buvo mūsų bendravimas: saloje aš buvau visiems žinoma, nes buvo ne sezono metas ir saloje tebuvo du užsieniečiai - prancūzas ir aš. Be to, kelionės barkasu herojė. Nekalbėjau portugališkai nei ispaniškai, mokėjau tik keletą žodžių - vietiniai tai žinojo. Jie įdėmiai žiūrėdavo į akis, laukdami ženklo, kad suprantu, ką jie sako, ir neskubindavo atsakyti.
Mano ir žvejo pokalbis būdavo toks:
- Ola (Labas), - pradeda žvejys.
- Ola (Labas), - tęsiu aš.
- Muito bonito (Labai gražu).
- Sim, muito bonito (Taip, labai gražu).
- Aqua fria, ne? (Vanduo šaltas, ar ne?)
- No, aqua muita bonita (Ne, vanduo puikus).
Toliau žvejys, stebėdamas mano akis, žvaliai pasakodavo apie žvejybą ir mes išsiskirdavome iki kito ryto.
Kitą rytą pokalbis bus lygiai toks pat. Tai nevargino ir nebuvo nuobodu - tiesiog labai paprasta ir tikra. Nes toks yra jų gyvenimas. Vertinga viskas: rytas, vanduo, žuvis, žmonės, laikas, džiaugsmas, - paprastumas. Nieko geresnio nebuvau mačiusi.

Žydrė Arlauskaitė. Kas liks tada, kai nebeiks nieko. Kitokios kelionės

Ir pabaigai graži daina. Labai pozityvūs šio atlikėjo koncertai - ateikit :)

Rodyk draugams

Dienos nušvitimas

Graži šiai mano ne itin sėkmingai dienai tinkanti muzika:

Begulėdama ir beklausydama muzikos taip giliai supratau, kad iš tiesų mano tėvai yra labai geri. Tik nieko panašaus jiems nesu sakiusi. Atleidžia, kad moku susimauti. Niekada apie tai nebuvau susimąsčiusi.

Rodyk draugams

Psichodelika miške

Šis savaitgalis buvo savotiška psichodelika. Šį savaitgalį buvo išbandymų. Šis savaitgalis buvo. Psichodelika miške.

Ketvirtadienis. Pagalbinis festivalio baro kolektyvas tinkasi prie stoties. Vėluojam į 12-tos valandos susitikimą festivalio vietoje. Pirmiausia ratais klaidžiodamos bandome išvažiuoti ant tinkamo kelio link vietos, vėliau jau įsukus į mažytį keliuką klimpstame smėlyje, mašinoms nėra vietos prasilenkti. Ir tai dar esame tarp pirmųjų festivalio lankytojų ir tuo keliu važiuojančių žmonių (nes turime dalyvių privilegijas, todėl važiuojame į pačią teritoriją). Realiai parkingas nuo festivalio buvo nutolęs gal apie porą kilometrų, tuo skundėsi žmonės, pati nebuvau jo pasiekusi – tik po festivalio pravežė viena organizatorių, kuomet jame nieko nebebuvo.

Pasiekę vietą susiskirstome darbo pamainomis ir likusias 6 val. iki alaus pilyklos atidarymo pamainomis jį saugome. Žiauriai karšta todėl pasiūloma eiti su drabužiais maudytis, teigiant, kad tokiu oru išdžiūni akimirksniu. Atstumai tarp festivalio erdvių gana solidūs, todėl tingisi eiti iki palapinės maudymuko. Nusimaudžius su drabužiais buvo gerai. Bent kurį laiką, nes tuomet įvyko staigus oro pasikeitimas. Užėjo ilgalaikė ir itin smarki liūtis, kuri orą sugadino dar mažiausiai kokiai parai. Kažką iš nuogirdų girdėjau, kad Vilniuj ar kituose miestuose buvo itin smarkios audros. Taip pačią pirmą dieną susišlapinu savo vieną drabužių komplektą ir lieka tik antrasis atsarginis, o dar visos keturios paros prieš akis. Tačiau laikiausi ramiai. Aprimus lietui (t.y. mažų mažiausiai po poros valandų) pasiekiame palapines. Ieškau sausų rūbų. Deja, blogos naujienos – mano palapinė po pirmosios liūties vietomis plaukia. Gerai, kad iš joje buvusių drabužių sušlapo tik viena maikė. Grįžtam toliau į barą, nes vėl lyja. Ten praleidžiam dar ilgą laiką, nors jau nebūtina, nes tiesiog ten sausa. Naktį einu vėl į palapinę prieš savo pamainą paimti ko nors šiltesnio. Pasimato viso festivalio trūkumas – tamsa. Joje žiauriai sunku orientuotis ir ieškoti savo palapinės, aplink visur panašios pušys, o aplinka nuolat keičiasi, nes žmonės nuolatos atvažioja, statosi savo namelius, palapines, kabinasi psichodelinius audeklus ir skaras. Visgi eidamos dviese atrandam palapines. Grįžę gaunam pavalgyti (pagaliau). Laukti savo pamainos lieka keletas valandų. Kadangi lyja, snaudžiu šalia gaudžiant psy trance ant paklotų padarytų iš bačkų apvalkalų. Atėję pirkti alaus visa tai mato, tačiau nieko čia nepadarysi. Artėja 3h ryto, pademonstruojama kaip pakeisti statinę ir liekame tik dviese ilgos ir šaltos nakties budėjimui. Nuo šalčio gelbėjamės paliktais kitų asmenų daiktais. Mane išgelbėjo kolegės palikta žieminė skara. Pamainomis snaudžiame ir sulaukiame ryto. Atsiranda žmonių norinčių pakalbėti prie baro, išsakyti savo godas, kad festivalis atrodo itin nykus. Tačiau taip buvo, nes kaip visada viskas vėluoja arba skuba būti nurinkta ir išvežta. Kitą dieną situacija šiuo atžvilgiu pagerėja.

Penktadienis. Tarkim jis prasideda nuo pamainos pabaigos, t.y. apie 14h. Oras nėra labai šiltas. Niaukstosi, saulės minimaliai arba nėra, o jos laukiau visą naktį. Pamainos pabaigoje sužinau, kad iš šešių baro darbuotojų trys išsiruošė namo. Šioks toks vadovės nepasitenkinimas. Tarp išvažiuojančiųjų ir mano pamainos narė. Po pamainos vadovė varo mane miegoti, nes neva matė, kad jau para be miego. Iš tiesų panašiai ir buvo. Tačiau pasiekusi palapines negaliu nurimti: sausinu savo palapinę, pilu iš jos vandenį. Persikraustau svarbiausius daiktus, kurių nenoriu šlapinti į kolegės palapinę. Ten leidžiama man miegoti kitas naktis. Vakarykščiai rūbai nedžiūna, nes oras ir palapinė pilna drėgmės. Apsivelku drėgnus/šlapius rūbus ir nusiteikiu juos išdžiovinti ant kūno, nes tik taip įmanoma tokiu oru. Paguliu sausoje palapinėje kelias valandas, bet kietai užmigti negaliu, kiek vėsu, bet visaip bandau džiovinti ant savęs drabužius. Klausausi kaip ilgai ir nuobodžiai lyja, fone chill‘o muzika – bent tai gerai. Vėliau pakelia kolegių prašymai surinkti jų turimą maistą ir atnešti joms. Apžiūriu trumpai chill‘o sceną ir nešu. Drabužiai gana sausi. Kažkur paslampinėju, parašau buvusiai kursiokei, kad gal nori susitikt, tačiau neatrašo. Einu ieškoti dub‘o/reggae ir pan. scenos, tačiau ji vis dar neveikia. Galiausiai patraukiu prie palapinių, prieinu prie chill‘o ir galiausiai pamatau line up‘ą. Blogai, kad reikėdavo kiekvieną dieną ieškoti laiko kada kas groja prie kiekvienos scenų ir jie atsirasdavo neaišku kada, todėl nemažai ko nežinojau ir praleidau. Bet kaip tik tą man laisvą vakarą grojo grupė, kurią būtent ir norėjau išgirsti. Mielai pasiklausė, jau buvo tamsu ir pasimatė visas apšviestos chill‘o scenos grožis. Ir oras išsigiedrijo. Tą akimirką pagalvojau, kad visa tai atperka atvažiavimą į festivalį. Vėliau vėl paklaidžioju po palapines, norėdama apsiauti botus, nes ketinau eiti būtinai klausyti dub‘o, o ten kelias nemenkai pažliugęs. Kaip tik susitariam susitikt su kursioke, pakeliui nesitikėdama, kad dar gausiu, gaunu savo vakarienę. Tuomet prasidėjo smagi naktis eklektikos scenoje: kai atėjome grojo tokį labai švelnų ir mielą reggae/dub‘ą, taip smagiai iš lėto judėjosi ir jaučiausi itin gerai. Galvojau - kaip gera, ir dar bent porą naktų taip bus. Deja, tai ne itin išsipildė. Nieko nepagalvojus apie savo antrą nemigo parą ir kitas man nepalankias aplinkybes, kartu su pažįstamais paragavau hašišo dūmo. Taip, deja. Jo poveikis buvo toks, jog prasidėjo parkės: parino viskas, visokios smulkmenos iš viso gyvenimo, protas sakė, kad tai juokinga, kaip dėl to dabar galima parintis, tačiau.. Tuomet pasidarė visai silpna kaip prieš alpimą, todėl likusį laiką prasėdėjau ir gėriau vandenį. Lyg to būtų negana atėjo tokia man miela kompanija su pora pažįstamų, prieš kuriuos nenorėčiau pasidemonstruoti, kad man švelniai tariant ne kas. Jaučiau spazmus tai skrandyje, tai širdis smarkiai plakė, tai jutau kakle šilumos pliūpsnius, kankino parkė, kad iki mano budėjo liko apie keturios valandos, kad negalėsiu kaip žmogus dirbti, kad būsiu dar viena iš pasitraukusių baro narių ir pan. Visgi tarpais išėjo klausytis, kaip itin gražiai groja muzika, ir kiek liūdėjau, kad šokti kažkaip nebedrįstu, todėl žiūrėjau į laisvai judančius tos minėtos kompanijos narius. Šiems susiruošus išeiti, vienas jų priėjo prie manęs, atsitūpė ir tokiu seksualiu (bent jau man tada taip atrodė) balsu paklausė poros klausimų ir pasiūlė kartu su draugais eiti į chill‘ą. O aš, a aš negalėjau sutikti, nes jaučiau, kad mano parkės gali išsiveržti į išorę, todėl pasakiau, kad esu žiauriai pavargusi ir neisiu. O kitu atveju tai būtų buvęs itin patrauklus pasiūlymas. Galiausiai ir mes su drauge nusprendžiam eiti miegoti, nes sakau, kad man viskas gerai. Kadangi jos palapinė žymiai arčiau, paskolina man savo žibintuvėlį ir gana lengvai, palyginus su kitais kartais, randu palapinę. Ima parkės, kad mano kolegė, su kuria miegosiu, pamatys, kad man ne kas, tačiau jos nėra. Juokinga, kad tai parino, nes jinai už mane mažiausiai 5 metais jaunesnė. Galvojau lūšiu, tačiau – ne, toliau viskas nervino, reiškėsi nemalonūs fiziniai pojūčiai įvairiose kūno vietose. Supratau, kad gyvenime nenorėsiu bandyti narkotikų. Užsimerkus akyse mačiau be galo daug spalvotų raštų, grafikos ir pagalvojau, kad supratau kaip kokie nors menininkai kuria vizualizacijas. Tik išgirdus, kad grįžta kolegė, užmigau. Tačiau po valandos su trupučiu nubundu, nes nenusakomai noriu į tualetą. Tenka keltis ir eit jo ieškoti, nes jau šviesu. Iki darbo kelios valandos. Tualete paaiškėja viena tikriausiai buvusio silpnumo priežasčių – prasidėjo tai, ko merginos mažiausiai norėtų per festivalį. Prisidėjo nerimas (nebe hašišinė) dėl higienos reikmenų.

Šeštadienis. Neišsimiegojus keliuosi į 10h pamainą. Šiek tiek higienos palaikymo ir pirmyn. Tądien nuo ryto nesisekė. Galvodama, kad šiukšlės, išmečiau kolegių egzotišką arbatą į šiukšlių dėžę. Tai sužinojus, vieną pavyksta išgelbėti iš jos sveiką. Einu užpilti ant jos vandens, tačiau belaukiant ilgai eilėje kol užvirs vanduo, kažkas tą arbatą išmeta ar pavogia, ar pan. Žodžiu taip praradau ne savo arbatą, kurios puodelis, sakė, kainuoja apie 10 lt ir jos Lietuvoje praktiškai negausi. Kvaila kokos lapų arbata. Pasisiūlau arbatos savininkei/mūsų vadovei sumokėti tuos pinigus, et… Ir šiaip tą sunkoką dieną nelabai viskas sekėsi, visokios smulkmenos strigo. Valgant mūsų tos dienos aštrų valgį jaučiau kažkokį keistą skonį prieskonių, kurie man priminė hašišą. Galvojau čia taip turi būti ar kažkokia nelaimė virėjui nutiko begaminant. Na oras vėl buvo gana niūrokas ir vėsus vėjas gąsdino šalta naktimi. Vos išlaukiau pamainos pabaigos, nes pabaigoje jau baisiai norėjau lėkti į dub‘ą, nors jaučiausi velniškai pavargusi. Tačiau dar lyg tyčia teko skaičiuoti ilgai ir nuobodžiai kasą. Bet kadangi man nesisekė, pasikviečiau pagalbos. Pasiėmiau tos dienos arbatą ir išėjau į dub‘ą. Šalta, o pasiekti palapinę užtruktų daug laiko. Kenčiu ir paklausau dviejų grupių, vieną iš jų – antrą kartą per festivalį. Nors ir kaip gaila, tačiau nuovargis ir krečiantis šaltis padeda nuspręsti šįkart nenaktinėti ir išsimiegoti, nes jau dvi su puse paros be normalaus miego. Pamaniau, kad paskutinę naktį tai jau nuoširdžiai čia pasišoksiu. Deja, tai buvo klaidingas manymas. Pavalgiau vakarienę ir ją nunešiau dirbančioms kolegėms. Prieš miegą paklausiau gongų meditacijos ir ilgai bei gėdingai klaidžiojau ieškodama savo palapinės. Pasiteisinsiu, kad mano kaimynai keitėsi bent tris kartus, todėl aplinka buvo iš ties dinamiška. Kiek girdėjau atsiliepimų, nuklydusių ir pasiklydusių žmonių buvo nė vienas. Pagaliau atradus palapinę ir susiruošus miegoti, neberadau telefono. Silpna, noriu miego, o taip nesiseka. Kėliausi, lipau laukan jo ieškoti. Galiausiai grįžus į palapinę jį radau. Toliau sekė pirmas ilgas miegas.

Sekmadienis. Rytas po miego. Šiek tiek higienos. Pasėdžiu prie chill‘o, suvalgau turėtus sausainius. Gera. Nusileidus link baro paaiškėja, kad jau pardavinėjam alų buteliais ir jie šiandien greičiausiai baigsis. Kadangi nieko iš baro nėra (tie, kurie pakeitė vieną pamainą, jau irgi paliko festivalį) sąžinė neleidžia palikti su šiuo darbu nėščią organizatorę, nors mano pamaina dar neturėtų būti prasidėjusi. Vėliau ateina mane pakeisti supratingosios kolegės. Pamatau, kad dub‘o scena, į kurią dėjau viltis šiąnakt gerai praleisti laiką – nebegros, apskritai veiks tik chill‘as, kuriame gros kiek ramesnis trance, psy ir pan. Liūdėsėlis. Vėl pasėdžiu chill‘e, begalvodama apie sėkmes ir nesėkmes, pagaliau atsidarau savo atsivežtą į festivalį alų. Sulaukiu žinutės, kad laikas tartis dėl išvažiavimo. Kolegės jau kelia sparnus iš čia, tačiau aš nesutinku važiuoti, nors su jomis atvykau, motyvuodama, kad kiek tos vasaros beliko, o dar oras pasitaisė - saulė ir šilta. Taigi padedu joms susipakuoti daiktus, persikraustau atgal į savo palapinę. Atsisveikinam su viena kolege, kuri greitai surado kas parveš. Pasėdim su kita, nusiperkam per pusę paskutinę šaltibarščių porciją, pasipasakoju apie savo penktadienio nakties nuotykius (festivalyje tai vadino girdėjau trip‘ais), ji taip pat pasidalina patirtimi. Apskritai tądien baigėsi maistas ir jo beveik negavom. Išlydėjus ir ją pasilieku paskutine festivalyje iš mūsų komandos. Pažadu pardavinėti jau kitoje vietoje, t.y. prie chill‘o, alų. Turiu laisvo laiko kol jį atveš. Paskutinį kartą patikrinu dub‘ą – taip, išsikrausto. Prie labirinto sutinku tą minėtą mielą kompaniją. Prie jo žiauriai ramu. Pakalbu su vienu iš tos kompanijos pažįstamu. Pasirodo jie irgi galvojo, kad šiąnakt dar pasilinksmins šioje scenoje. Sužinau, kad pražiopsojau nežinodama ir dirbdama jų pasirodymą šeštadienį. Gaila. Bet, sako, pamatei tai, ką pamatei. Ir tai yra gerai. Tikiuosi. Išsikalbam, kad galėtų rytoj parvežti namo. Pasikeičiam telefono numeriais. Vėliau dar kartu su jais pavaikštau, padedu nunešti pagalius (o jie nešasi instrumentus). Vėliau išsiskirstom ir laukiu savo darbo. Iki jo pralaukiu eilėje prie šaltinio ir godžių vandeniui suomių, jį sudrumstusių.

Tąnakt dirbu jau nedaug, nes prisidėjo ir pagrindinio organizatoriaus mama, pavaišinusi pagaliau maistu. Tai buvo mėsa, kurią valgiau gal po dviejų savaičių pertraukos. Žodžiu, vis eidavau pašokti, tačiau muzika kažkaip nekabino, judi ir tiek. Apie pardavimo punktą vis daugiau organizatoriams savų žmonių būrėsi, todėl stengiausi per daug ten nesimaišyti. Ieškodama palapinės vis dar klaidžiojau, nes aplinka eilinį kartą pasikeitė – žymiai sumažėjo palapinių.

Pirmadienis. Miegojau ilgai, bene iki pietų (kurių nebuvo). Iš lėto krausčiausi daiktus ir galvojau kaip parsigauti namo. Eiti miško keliu iki plento, kur važiuoja mašinos – nemenkas atstumas. Tačiau nugirdau, kad viena organizatorių važiuoja iki vietinio kaimo, taigi greit susipakavau palapinę ir įsėdau pas ją į seną ir pavargusią mašiną. Tačiau neišvažiavome, nes buvo užstatytas kelias, todėl grįžome ir laukiau kol jinai kažkur lakstė. Tuo metu susitinku vaikiną, su kuriuo vakar keitėmis telefono numeriais. Paaiškėja, kad jie važiuos namo tik rytoj ir kad tai jie užstatė kelią. Atsisveikinam. Po kurio laiko grįžta mano vežėja. Bevežant bandžiau išvyti muses pro automobilio langą jį atidarydama, o pasirodo jo nebuvo galima judinti – nebeužsidaro. Galvoju, vėl jai pridirbau. Išlipdama pasakiau, kad aš jai vėl atnešiau nesėkmę (kaip ir su arbata). Atsisveikinam. Galvojau gal tranzuosiu, tačiau stotelėje buvę vyriškis daug ir maloniai pasakojosi, todėl sulaukėme autobuso. Jis apšvietė apie įvykius Norvegijoje. Autobuse išgirdau apie Amy Winehouse. Autobusas pilnas žmonių iš festivalio ir jų daiktų pasiekia Vilniaus stotį. Realybė jau vėl čia.

Bandysiu rytoj pasiekti gimtinę.

Rodyk draugams

no news is good news

Labai smagu, kai atsiranda „padorumo” kupinų žmonių, kurie sugeba įprasminti vasaros vidurį. Taip: vakar buvau atleista iš darbo. Viskas, nuo pirmadienio nebeateik. Ir apie tai iš anksto nieko neužsiminė, lyg tarp kitko. Jei norėsi, nuo rugsėjo. Taip, skubu, ypač kai nesumokėjo visko.
Tikriausiai likusi vasaros dalis bus ramesnė. Kažkaip nors gaudavau labai nedidelį atlygį, tačiau leidau sau daugiau nei prieš tai. O dabar - nežinau, važiuoju namo, mama labai kvietė. Nors norėčiau likti Vilniuje, kažkaip retai vasaras čia praleidžiu. O čia kartas nuo karto kas nors nutinka.
Apskritai ši vasara įvykiais buvo gana turtinga: festivaliai praturtino dvejomis netikėtomis ir maloniomis pažintimis. Gana įkvepiančiomis ir suteikiančiomis pozityvumo, atsipalaidavimo ir no alco, t.y.  gyvenimo be laipsnių pavyzdį. Tuo tarpu nors retkarčiais pagalvoju, kaip smagu būtų apsieiti (praeitais metais buvau pasiekusi 4 mėn. visiškos abstinencijos) kažkaip pastaruoju metu vis labiau neišeidavo to praktikuoti. Na, o trečiadienio vakaro pažintis iš visai kitos kompanijos žmonių buvo maloni, bet apie tą ne-gėrimą mano pasisakymas nužudė. Ne tai auditorijai pasakiau. Apskritai tas vakaras baigėsi įdomiai: su masiniu visa ko daužymu, daiktų mėtymu, gręžiojimais, bulgarkėm, šlapinimusi nuo scenos, nakvyne ant fotelio praktiškai nepažįstamo žmogaus namuose. Maloniausias atsiminimas, kai naktį mane užklojo kaldra (buvo trūkumas apklotų), nors ir per miegus bandžiau sakyti, kad man nešalta.
Ir šią savaitę taip du kartus darbe sėdėjau po tūsų, kurių pasekmės galima sakyti matėsi fiziškai. Keistas tas gyvenimas, štai prie ko veda naujos pažintys ir dar su žymiai jaunesniais jaunuoliais, kurie mane laiko praktiškai jau kone gilios senatvės.
O vakar, o vakar po visų naujienų apie tai, kad laisva kaip paukštis nuo pareigų (ir nuo pinigų) likusią dieną jaučiausi kaip girta. Biesas nešiojo po miestą, prisipirkau nebūtino maisto (nors gi išvažiuoju) ir ne tik. Lyg tyčia niekas kompanijos mano godoms išsakyti negalėjo palaikyti (kam atostogos, kas dirbo, kam metinės ir pan.) nusprendžiau viena nueiti paklausyti šviesios muzikos. Nors mačiau iš visos dienos ženklų, kad geriau niekur neiti (jau pastebėjau, kad kartais lyg specialiai kažkas antgamtiškai stabdo tavo planus tiek stichijomis (vakar sulijo tris kartus), tiek kitų žmonių veiksmais (visų nėra) ir pan.), tačiau nusprendžiau pavakaroti viena - bent iš matymo pažystamų žmonių tikrai sutiksiu. Na, o ten vienas fail‘as ištiko - toks pusiau pargriuvimas prieš šiokią tokią minią. Viso labo norėjau peržengti šuns pavadėlį.
O dabar - pas tėvus. Prisiuntinėjau visokių CV ir važiuoju. Tikiuosi kas nors greitai iškvies atgal. Blemba, kaip gyvena žmonės be pajamų? Juk kažkaip prasisuka. Norėčiau, kad ir kokių chaltūrų (iš tikrųjų tokių daugiausiai ir norėčiau). Ir visgi nenoriu, kad nutrūktų visos nesąmonės, kurios tęsiasi pastaruoju metu. Taip įdomiau!

Tikiuosi gamtoje išmedituosiu savo tolesnio gyvenimo kryptį.

Ir pabaigai - kaip rašė mano mėgiamas rašytojas Kurtas Vonnegutas: “Gyvenimas - neleistinas būdas elgtis su gyvuliu”. Dar tiktų ir Bokonono mintis: “Keisti kelionių pasiūlymai - tai dievo šokių pamokos”.

Rodyk draugams

Rainbow Country

Pažiūrėjus į paskutinių gautų elektroninių laiškų antraštes sakyčiau, kad turiu gerą ir blogą žinią. Laiškas antrašte “Gera žinia” skelbia, kad šįmet vėl savanoriausiu Sattoj. Kitas laiškas antrašte “Neigiamas atsakymas” apgailestaudamas (pamanyk) skelbia, kad nepraėjau į kitą darbo konkurso etapą. Neišeina man gauti darbą (per savaitę sumoviau du darbo pokalbius, taip išeina), kuriame su darbuotojais kaip su žmonėmis elgtųsi ar mokėtų negėdingą (kad nors minimalų) atlyginimą. Gal taip lemta - tik savanoriauti, o ne dirbti! Gal tas neigiamas atsakymas - kaip tik sėkmė, nes tas darbas būtų netoli oro uosto ir pilnu etatu, o nusikakti mokslų metu iki universiteto greičiausiai dažniausiai neužtektų jėgų ar net galimybių. Nors eidama į darbo pokalbį stengiausi visai padoriai pasipuošti ir maniau, kad kalbėdamasi su būsimąją (jei būtų išėję) viršininke jaučiau, kad lyg ir nesusimaunu (gal tik vienoj vietoj dėl prunkštelėjimo, kai kalbėjo apie videokonferencijas anglų kalba) galbūt tai, jog ėjau su savo ištikimais sportbatukais į pokalbį sudarė nekokį vaizdą (tai į galvą įpiršo tą vakarą sutikta pažįstama). O aš tikėjau, kad geriau iš karto parodyti savo tikrąjį veidą (kojas).

Na, o šiandien sekasi. Eidama iš darbo jaučiausi geros nuotaikos. Prieš išeidamam pareiškiau, kad penktadienį tikrai niekaip negalėsiu būti darbe, nes išvykstu (tikėjausi malonaus “tai ir ketvirtadienį neateik” bet to, žinoma, nebuvo). Įsijungiau muzikos, pozityvūs garsai maloniai trankė ausų būgnelius, todėl sugalvoju apeiti lanką prieš einant į stotelę, oras buvo kiek tvankus, bet dar nepanašėjo į lietų, jaučiau artėjantį muzikalų savaitgalį, o kūnas šnabždėjo, kad jam taip pat neblogai (pradėjau šiek tiek mankštintis, o prieš tai pastaruoju metu vis ką nors skaudėdavo ar sugebėdavau gėdingai susižaloti (ypač kojas)). Tuomet prieš akis pamačiau tiesioginio marketingo pareigos spaudžiamo žmogaus judesius ir žvilgsnį “tave tai jau stabdysiu”. Iš anksto nusteikiau sustoti - jauna mergaitė, reikia padėti užsidirbti, svarbiausia, kad ne kokią kosmetiką iškišinėtų (apturėjau vieną kartą labai nemalonų įvykį ta linkme). O ji davė puodelį kavai ir pasiūlė apsigręžus eiti į naujai atsidarusią kavinę ir ten gausiu kavos nemokamai. Aš kaip tikras niurzga tinginys lietuvis dar paabejojau ar noriu apsigręžti (nors laiko šiandien - į valias), paklausiau ar ji gaus kokių malonių, jei daugiau žmonių prigers nemokamos kavos, ir nuėjau į tą kavinę. Baristai ne itin sekėsi daryti visas tas nemokamas kavas. O kai padarė, apsigręžusi pamačiau, kad lauke siaubingai stipri liūtis su perkūnais. Ir visa ta nemokama kava bei gan negrabus aptarnavimas mane išgelbėjo nuo permirkimo - juk kaip dažniausiai neturėjau skėčio. Aprimus lietui išėjau, bet netoli tenuėjus sumaniau pastovėti po bromeliu ir pabaigti kavą. Tačiau iš to bromelio išėjo smagus vyrukas (link 60 m. sakyčiau) su skėčiu, jis numetė kažkokią bendrą frazę visiems ten stovintiems. Kažkaip pritariamai linktelėjau. Tuomet jis sustojo, grįžo atgal kelis žingsnius ir pasisiūlė mane palydėti po savo skėčiu. Nežinau kodėl, bet sutikau - kažkoks itin šmaikštus ir kažkodėl patikimas asmuo pasirodė. Pagalvojau, gal jis susijęs su scenos menais (netoli ten buvo teatras). Jis visą kelią (nors nedaug kartu ėjom) kalbėjo apie kavą (kad po pietų negeria), alų (kad geria po pietų), apie žaibus (kad jie yra geriau nei alus), apie lietų (koks tatai geras dalykas). Žodžiu, vyrukas buvo tvirtas (tai pajutau užsikibus už parankės), smagus ir jaunatviškas (įdomu kaip iš šono atrodėm). Prireikus man pasukti iš bendro kelio, jį reikėjo dar patikinti, kad viskas gerai, jau pakankamai nebelyja ir man nebetoli. Tai buvo vienas tų žmonių, kurie taip staigiai įtraukia tave į veiksmą ar pokalbį, kad net po to nesupranti kaip tai nutiko.

Taigi šiandien du žmonės mane gelbėjo nuo lietaus.

Rodyk draugams

SunSay, muzika ir debesys

Miela buvo ketvirtadienio vakarą girdėti gyvai.

Pastarąjį mėsesį lyginant su prieš tai buvusiu laikotarpiu gana teko lankytis gerų grupių koncertuose ar kituose muzikiniuose renginiuose. Tai yra išties puiku (nežiūrint po to į piniginės turinį). Tačiau dažniausiai po visa to aplanko toksai liūdesėlis, kad pati nieko nemoku. Nei turiu klausos, balso, nei moku kuo nors groti (o juk tai taip paglosto širdį, kai ši nerimsta, apvalo galvą, kai joje viskas ūžia), nei moku kokio nors amatiško dalyko, kažką pagaminti ir kitiems parodyti. Net neatrandu darbo, kuriame galėčiau jausti, kad tai būtų mano kelias. Net nepataikiau pasirinkti mokslo. Tai kam visa tai? Bet gal vieną dieną viskas bus gerai…?

Rodyk draugams

Penktadieniui

Gražu: Liapis Trubeckoi - I Believe

Ir jau rytoj Vilniuje. Ja vieriu dza.

O kuo tiki tu?

Rodyk draugams

Under the Batons

Jei paklaustumėt, kas naujesnio gyvenime, greičiausiai atsakyčiau, jog nieko ypatingo - kaip visada.
Na, geriau pagalvojus, pradėčiau pasakoti paprastus nutikimus. Prisiminčiau penktadienio vakarą, liūdną ir piktą prostitutę, atsisakiusią išeiti iš baro. Savo nepasitenkinimą ji pabandė demonstruoti įsikibdama man į plaukus. Smagu, kad greit paleido. Toliau ją iš baro vijo trys vyrai.
Kas dar? Šiandien vieno renginio titruose per TV mačiau savo vardą ir pavardę. Nesitikėjau, kad paminės. Ir visai atsitiktinai pataikiau ant tos vietos, nes renginio nežiūrėjau. Šiaip didžiuočiausi, bet veikla visame tame yra kažkokia ne itin normali ir taktiška.
Gavau elektroninį laišką rusų kalba. Susirūpinę žmonės rašo apie interneto cenzūrą Rusijoje. Google vertėjas padėjo suprasti. Tikėkimės ir gerai atrašyti. Smagu kiek susireikšminti ir akimirkai pasijusti žmogaus teisių gynėju. Nors ir akademiniu.

Šiandien oro balionai skrenda į kairę (praeitom dienom į dešinę), jų yra šeši (paprastai dešimt), mano horizonte (virš daugiabučių) pasimatė 20:39h (paprastai 20:01), iš akiračio dingo per 4 min (paprastai dinginėja ilgai) — laimė ir kančia (mokslai) balkone.

Rodyk draugams

Mr Magpie

Tikriausiai pa-var-gau. Nes po ilgo laiko fone Radiohed.

P.S. Kodėl primirštą blogą puola zombiai?

Rodyk draugams

geroji vasaros pusė

Vakaras ir vasara kada baisiai norisi susieit su mažiau ar daugiau pažįstamais žmonėmis – draugais. Kai kuriais buvusiais klasiokais. Kai kuriais, su kuriais kažkaip senai jokio kontakto nepalaikom, tačiau man atrodo, kad, dievaži, aš vis tiek jaučiuosi jiems artima ir pasiilgusi. Ir šiaip norisi pabūti su pažįstamais su kuriais nebūna progų neskubant prisėst pavėsy ir ramiai ramiai pakalbėti, kai reikia patylėti. Gaila, kad vasara metas – kai sunku pagauti žmones.

Iš tikrųjų neįtikimas dalykas yra žmonių karmos, kažkokia spinduliuojama energija (ar kaip tai įvardinti), kai sutinki nepažįstamą žmogų ir dėl vietos ribotumo neišsisuksi nepradėjęs bendrauti, o tada pasirado, jog tai žiauriai tai kažkuo artimas žmogus. Sakytum su klasiokais, grupiokais bendrauji nuo kelių iki keliolikos metų, tačiau nė su vienu neužmezgi tokio kontakto ir supratimo, kaip su ką tik sutiktu ar kelias dienas praleidus su nauju pažįstamu.

Vat štai tokį kontaktą atnešė kol kas vasaros akcentas – savanoriavimas festivalyje – susipažinau su mergina, su kuria atrodo lyg būtume senos pažįstamos. Festivalį galvojau iš karto aprašysiu grįžusi: kiek visko dėjosi galvoje po jo, tačiau, kaip visada viskas liko, bet supratusi kaip lengvai viskas pasimiršta pora žodžių prisiminimui sau pačiai pateiksiu čia.

Ketvirtadienio vakaras: atvažiuoji į trobą, vadinamą ofisu, ilgai laukiu savo eilės, pasiimti savo savanorio kortą. Festas prasideda rytoj, o viskas vėluoja, organizatoriai panikuoja, pervargimas vieniems palaužia padoraus bendravimo manieras, kitiems – ne. Susitvarkius tai, gaunu vienintelę užduotį , kuriai įgyvendinti nelabai turiu priemonių, todėl kažką pavaidinau, kad dirbu, bet sumaniau pirma įsikurti savo apartamentus šešių dienų gyvenimui festivalio gamtoje. Tada sekė klajojimas po didelę teritoriją, kurioje kaip nesitikėjau, neradau dar jokio padoraus kempingo, nors gyvenimas ten virė jau savaitę ar kelias prieš tai. Sunki kuprinė ir nešuliai bandė pakirsti mano pečius besiblaškant erdvėje. Galiausiai grįžtu į teritorijos pradžią tikėdamasi joje įsirengti šalia rastų kelių palapinių. Beveik susiradusi vietą pamatau pirmą dar tokį pasimetusi veidą – taip tai savanorė, kurią kankino ta pati paieškos problema. Iš pirmų žodžių supratom, kad mums visas festivalio metas bus pakeliui. Pasistatom palapines, prisijungiam trečią nelaimėlį, atvykusi šiaip be bilieto ir jokios akreditacijos savanoriui. O jis pirmas ir pasigaunamas į teritorijoje važinėjančią mašiną ir jam suteikiama chill‘o statybų privilegija. Tame vakare sekė teritorijos tyrinėjimas, suomis su epilepsijos priepuoliu, pokalbis su savo kompanione prie ežero, pamąstymai kaip neblogai pamatyti festivalį iki jo atidarymo, kol sumastėm galinčios sugebėti užmigti. Nors naktis nebuvo rami – pasireiškė muzikinės technikos išbandymais bei kaimynų naktiniais pokalbiais ir ketinimais. Ačiū porai žmonių morališkai palaikiusių ar kiek bepasišaipiusių, ar pagalbą pasiūliusių besiblaškančiai merginai.

Penktadienis: lėtas pusryčių laukimas, vėliau ir lauko virtuvės prižiūrėjimas, maisto dalinimas. Malonus prancūzas nusidegina pirštus bandydamas įpilti išsvajotos arbatos. Lengvos tridavonės, kad festas tuoj turi atsidaryti, o darbų dar kiek. Bet savanorių niekas koncentruotai nepajungia į darbą. Laukimas juostelių, nes apsauga sumąsto nebeleisti į teritoriją. Darbo laukimas, muilinimas, skubėjimas ruošt bilietų, bendravimas su festo vadovo mama :). Pradėjo rinktis eilės žmonių, o mes nepasiruošę. Toliau statybos būdelės iš to, ko neužtenka padoriam rentiniui pastatyti, seka vienintelis festivalio lietus, žmonių rinkimasis, nukreipiamųjų ir įspėjamųjų ženklų belekoks rašymas, grįžimas prie palapkių ir supratimas, kad nesupratome kaip nespėjome pastebėti, kad mes buvę plynuose laukuose gana vieniši esame apsupti aktyviai atsipūsti pasirengusios minios ir jų namukų – palapinių.

Šeštadienis: muilinimasis, kažką dirbam, pastebiu pirmą įdegį, relaksas prie ežero, chillas, nepersidirbam, sulaukiau svečių, pažintys su draugų draugais, susitikimai su daugiau mažiau kolegomis. Be galo daug vaikščiojimo, kiek pareina kojos, miegojimas po žvaigždėm ir prie pat muzikos.

Sekmadienis: ateina rytas ir supranti, kad jau gyvenimas tapo čia šios toks malonus ritualas – rytinis šioks toks higienos palaikymas, pavalgymas, talonų prašymas, pasivaidenimas prie darbo laukiančių, vėl relaksas. Gulint prie ežero mąstai, kad taip, šios paros yra viena ilga para, amžinybė, ritualas, kuriame laikas atrodo kiek sustoja. Galvoji, kaip gera, kad dar čia būsi kelias dienas. Reggae paplūdimyje, malonūs veidai, dauguma jau matyti ar kiek pažystami. Vakare – ofisas, arbata ir nuosprendis naktį budėti prie automobilių, kuriuos kai kas sumąstė plėšti. Pamatėm kaip nusileidžia saulė, gerą valandą vaikštom ratais ir vaidinam mentus su prožektoriais. Kita ir dar kita budėjimo valanda praleista ant šieno ritinio – pasirodo itin šiltas daiktas. Paskutiniai ratai švintant aplink mašinas. Budėjimas baigiasi, tęsiasi klajonės ieškant miego vietos po atviru dangumi, mergos kuria laužą, užsnūstu hamake, šalta, atsidūriu palpinėje, apsikamšau iki saulės pakilimo.

Pirmadienis: niekas nerenka šiukšlių, žiauriai karšta, saulė nestoja kepint, neišlaikau, pradedu rinkti atmatas, išvalau bene pusę teritorijos, o ji tikrai didelė. Jaučiu kaip perkaitau saulėje, pasekmės ant odos matomos ir dabar. Nepamatau to, ką norėjau labiausiai išgirsti feste. Šiek tiek poilsio ir jausmas kad laukia šilta naktis. Gulint chill‘e kolegė supranta, kad nenori grįžti į realų savo gyvenimą, pamaniau ir aš, kad kaip bebūtų (daug ko čia neišsitenku paminėti) noriu likti čia. Išgeriu vieną alaus, kūnas dega, nusnūstu valandą ar kitą šalia lengvos muzikos ir einu į budėjimą. Einant laukais į vietą stebiu nerealų rūką ir begalinę rasą. Graži paskutinė naktis, tiksliau rytas. Vienas kavos ir gana ramiai teikiu info nuo ketvirtos iki aštuntos rytos. Gliukai. Ateina užsieniečiai, marozai, neaiškūs tipai ir vienas įdomus vaikinas su dviračiu ir šunimi. Palikus pamainą ir saviškių neradus palapinėse apeinu paskutinį garbės ratą apie teritoriją, palaukiu prie hamakų vietos prigulti. Ryto ramuma.

Antradienis: į jų jau įžengiau. Atsisveikinimai, daiktų kraustymasis, dar kartą atsisveikinimai, kolegų neturėjimas kaip parvykti į namus, ištikimiausios kolegės pametėjimas iki mano gimtinės, išlydėjimas, pažadai susitikti ir grįžimas pas tėvus.

Tokie kartais būna geri trumpi laikai. O visu tuo norėjau pasakyti, kad va kaip gera sutikti į save panašių žmonių.

Rodyk draugams