BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

geroji vasaros pusė

Vakaras ir vasara kada baisiai norisi susieit su mažiau ar daugiau pažįstamais žmonėmis – draugais. Kai kuriais buvusiais klasiokais. Kai kuriais, su kuriais kažkaip senai jokio kontakto nepalaikom, tačiau man atrodo, kad, dievaži, aš vis tiek jaučiuosi jiems artima ir pasiilgusi. Ir šiaip norisi pabūti su pažįstamais su kuriais nebūna progų neskubant prisėst pavėsy ir ramiai ramiai pakalbėti, kai reikia patylėti. Gaila, kad vasara metas – kai sunku pagauti žmones.

Iš tikrųjų neįtikimas dalykas yra žmonių karmos, kažkokia spinduliuojama energija (ar kaip tai įvardinti), kai sutinki nepažįstamą žmogų ir dėl vietos ribotumo neišsisuksi nepradėjęs bendrauti, o tada pasirado, jog tai žiauriai tai kažkuo artimas žmogus. Sakytum su klasiokais, grupiokais bendrauji nuo kelių iki keliolikos metų, tačiau nė su vienu neužmezgi tokio kontakto ir supratimo, kaip su ką tik sutiktu ar kelias dienas praleidus su nauju pažįstamu.

Vat štai tokį kontaktą atnešė kol kas vasaros akcentas – savanoriavimas festivalyje – susipažinau su mergina, su kuria atrodo lyg būtume senos pažįstamos. Festivalį galvojau iš karto aprašysiu grįžusi: kiek visko dėjosi galvoje po jo, tačiau, kaip visada viskas liko, bet supratusi kaip lengvai viskas pasimiršta pora žodžių prisiminimui sau pačiai pateiksiu čia.

Ketvirtadienio vakaras: atvažiuoji į trobą, vadinamą ofisu, ilgai laukiu savo eilės, pasiimti savo savanorio kortą. Festas prasideda rytoj, o viskas vėluoja, organizatoriai panikuoja, pervargimas vieniems palaužia padoraus bendravimo manieras, kitiems – ne. Susitvarkius tai, gaunu vienintelę užduotį , kuriai įgyvendinti nelabai turiu priemonių, todėl kažką pavaidinau, kad dirbu, bet sumaniau pirma įsikurti savo apartamentus šešių dienų gyvenimui festivalio gamtoje. Tada sekė klajojimas po didelę teritoriją, kurioje kaip nesitikėjau, neradau dar jokio padoraus kempingo, nors gyvenimas ten virė jau savaitę ar kelias prieš tai. Sunki kuprinė ir nešuliai bandė pakirsti mano pečius besiblaškant erdvėje. Galiausiai grįžtu į teritorijos pradžią tikėdamasi joje įsirengti šalia rastų kelių palapinių. Beveik susiradusi vietą pamatau pirmą dar tokį pasimetusi veidą – taip tai savanorė, kurią kankino ta pati paieškos problema. Iš pirmų žodžių supratom, kad mums visas festivalio metas bus pakeliui. Pasistatom palapines, prisijungiam trečią nelaimėlį, atvykusi šiaip be bilieto ir jokios akreditacijos savanoriui. O jis pirmas ir pasigaunamas į teritorijoje važinėjančią mašiną ir jam suteikiama chill‘o statybų privilegija. Tame vakare sekė teritorijos tyrinėjimas, suomis su epilepsijos priepuoliu, pokalbis su savo kompanione prie ežero, pamąstymai kaip neblogai pamatyti festivalį iki jo atidarymo, kol sumastėm galinčios sugebėti užmigti. Nors naktis nebuvo rami – pasireiškė muzikinės technikos išbandymais bei kaimynų naktiniais pokalbiais ir ketinimais. Ačiū porai žmonių morališkai palaikiusių ar kiek bepasišaipiusių, ar pagalbą pasiūliusių besiblaškančiai merginai.

Penktadienis: lėtas pusryčių laukimas, vėliau ir lauko virtuvės prižiūrėjimas, maisto dalinimas. Malonus prancūzas nusidegina pirštus bandydamas įpilti išsvajotos arbatos. Lengvos tridavonės, kad festas tuoj turi atsidaryti, o darbų dar kiek. Bet savanorių niekas koncentruotai nepajungia į darbą. Laukimas juostelių, nes apsauga sumąsto nebeleisti į teritoriją. Darbo laukimas, muilinimas, skubėjimas ruošt bilietų, bendravimas su festo vadovo mama :). Pradėjo rinktis eilės žmonių, o mes nepasiruošę. Toliau statybos būdelės iš to, ko neužtenka padoriam rentiniui pastatyti, seka vienintelis festivalio lietus, žmonių rinkimasis, nukreipiamųjų ir įspėjamųjų ženklų belekoks rašymas, grįžimas prie palapkių ir supratimas, kad nesupratome kaip nespėjome pastebėti, kad mes buvę plynuose laukuose gana vieniši esame apsupti aktyviai atsipūsti pasirengusios minios ir jų namukų – palapinių.

Šeštadienis: muilinimasis, kažką dirbam, pastebiu pirmą įdegį, relaksas prie ežero, chillas, nepersidirbam, sulaukiau svečių, pažintys su draugų draugais, susitikimai su daugiau mažiau kolegomis. Be galo daug vaikščiojimo, kiek pareina kojos, miegojimas po žvaigždėm ir prie pat muzikos.

Sekmadienis: ateina rytas ir supranti, kad jau gyvenimas tapo čia šios toks malonus ritualas – rytinis šioks toks higienos palaikymas, pavalgymas, talonų prašymas, pasivaidenimas prie darbo laukiančių, vėl relaksas. Gulint prie ežero mąstai, kad taip, šios paros yra viena ilga para, amžinybė, ritualas, kuriame laikas atrodo kiek sustoja. Galvoji, kaip gera, kad dar čia būsi kelias dienas. Reggae paplūdimyje, malonūs veidai, dauguma jau matyti ar kiek pažystami. Vakare – ofisas, arbata ir nuosprendis naktį budėti prie automobilių, kuriuos kai kas sumąstė plėšti. Pamatėm kaip nusileidžia saulė, gerą valandą vaikštom ratais ir vaidinam mentus su prožektoriais. Kita ir dar kita budėjimo valanda praleista ant šieno ritinio – pasirodo itin šiltas daiktas. Paskutiniai ratai švintant aplink mašinas. Budėjimas baigiasi, tęsiasi klajonės ieškant miego vietos po atviru dangumi, mergos kuria laužą, užsnūstu hamake, šalta, atsidūriu palpinėje, apsikamšau iki saulės pakilimo.

Pirmadienis: niekas nerenka šiukšlių, žiauriai karšta, saulė nestoja kepint, neišlaikau, pradedu rinkti atmatas, išvalau bene pusę teritorijos, o ji tikrai didelė. Jaučiu kaip perkaitau saulėje, pasekmės ant odos matomos ir dabar. Nepamatau to, ką norėjau labiausiai išgirsti feste. Šiek tiek poilsio ir jausmas kad laukia šilta naktis. Gulint chill‘e kolegė supranta, kad nenori grįžti į realų savo gyvenimą, pamaniau ir aš, kad kaip bebūtų (daug ko čia neišsitenku paminėti) noriu likti čia. Išgeriu vieną alaus, kūnas dega, nusnūstu valandą ar kitą šalia lengvos muzikos ir einu į budėjimą. Einant laukais į vietą stebiu nerealų rūką ir begalinę rasą. Graži paskutinė naktis, tiksliau rytas. Vienas kavos ir gana ramiai teikiu info nuo ketvirtos iki aštuntos rytos. Gliukai. Ateina užsieniečiai, marozai, neaiškūs tipai ir vienas įdomus vaikinas su dviračiu ir šunimi. Palikus pamainą ir saviškių neradus palapinėse apeinu paskutinį garbės ratą apie teritoriją, palaukiu prie hamakų vietos prigulti. Ryto ramuma.

Antradienis: į jų jau įžengiau. Atsisveikinimai, daiktų kraustymasis, dar kartą atsisveikinimai, kolegų neturėjimas kaip parvykti į namus, ištikimiausios kolegės pametėjimas iki mano gimtinės, išlydėjimas, pažadai susitikti ir grįžimas pas tėvus.

Tokie kartais būna geri trumpi laikai. O visu tuo norėjau pasakyti, kad va kaip gera sutikti į save panašių žmonių.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (2)

  1. kažkuo panaši patirtis… ši savaitgalį dirbau golfo turnyre. sutikau žmonių, kurie netikėtai pasirodė labai artimi (ar tai darbas ir nuovargis suartino?).

    o tu nepastebėjai, kad tokie WOW momentai VISADA būna netikėti? tada pažiopčioji išsišiepęs iki ausų, dar, žiūrėk, gerai, jei spėji šitą info/pajautimą suvirškint, nes jei ne, tada tik liek krokodilo ašaras, kad tokį žmogų/eksperiencą paleidai…

  2. taip, tikrai tokie momentai ištinka kai jų visai nesitiki ir tuo labiausiai žavi. ypač apie tai pagalvojus praėjus kuriam laikui.

Rašyti komentarą