BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

idiotic, but world.


Sausis sausis.
Keistas sausis. Nuo grįžimo vln prasidėjo kažkokia negera būsena. Galbūt dėl
nuojautos, kad vėl tuoj grįšiu iš kur važiuoju. Atrodo, kad namie praradau tą
tokią ramybę ar pasitenkinimą tuo, kaip viskas vyko iki_kalėdiniu laikotarpiu
mano gyvenime.

 

Nuo vakar
palengvėjimas galima sakyti grįžo, tai yra nebegalvojau apie tai, kaip NENORIU.
Pamąsčius tai tikrai nesinori to, kaip gyvenasi. Kai kurie sugeba
tiek daug veiklos susigalvoti ir ją įgyvendinti ar bent bandyti tai padaryti. O tu sau taip
kažkaip būni.

 

Tom pačiom
pirmom metų dienom prisigalvojau visko. Kad pavyzdžiui dabar kai visi rėkia  apie žmonių termodinaminio šėlsmo pasėkmes -
tik žinoma kaip visur ir visada vieni užtai moka, o kiti dar labiau teršia - tai
va kažkaip ten krutai  buvau sugalvojus sistemą,
kad giminę tęsti turėtų/galėtų tik socialiai atsakingi žmonės, kurie pasirūpintų,
kad taip greit nežudytume žemės. Velnias, kaip greit pamirštu viską, kažkaip
daug šia tema buvau primąsčius. Kaip kad būna išgirstu ką nors ir galvoju,
vaje, mirsiu, bet napamiršiu, tačiau dažniausiai nutinka, kad jei tą
mirsiu_nepamiršiu faktą pasakau kam nors, jis man ima ir išgaruoja iš galvos. Tada
kaip per naują: wow, nežinojau, jei išgirstu tą patį. Bet ne apie tai rašau. Vakar
kai prieš gulant miego žiūrėjau pro langą į besimatančius tuos didelius kažkokius
gal šilumos  kaminus, iš kurių visą parą
grūdasi krūvos dumų pastebėjau, kad jie visai nenori kilti lauk. Sklaidosi neaukštai
dangaus skliaute tarsi norėdami sakyti: turėkit žmonės, šildykitės, terškitės
savo žemę, mes nekilsim. Ir vėl ne tą rašau.

 

Tai va tom
pirmom dienom dar sumąsčiau,  kad būna gi
taip žmogui, kad jis nieko naujo negali padaryti, tiesiog gyvena, nes jis yra ir
kur čia besidėsi, nenešdamas nei sau, nei kitiems naudos, o už tai dar turi
mokėti mokesčius, šerti save, stengtis tam, kad užmokėtum už savo būtį, kurios
neprašei. Taigi išeitis galėtų būti koks nors savęs išnuomavimas. Kai atrodo,
jog tai, kas tavyje mąstosi, tai nėra tavo kūnas ar jo kontroliuojamas
padarinys, tai jam kartais to savo išorės (kūno) tampymosi ir už jo patogumus
mokėjimo mažiausiai reikia. Tai va būtų galima tą savo kūną kažkam palikti
naudoti. Kažkokiai kitai mąstančiai būtybei, kuriai nežinau kokiom aplinkybėm
to prireikė. Svarbu tik atsirastų koks consumer’is, taip apsiimdamas apmokėti
už tuos išorei reikiamus patarnavimus. O taviškė mąstančioji dalis, kuri
atrodytų yra true TU ir jaučiasi pavargusi ar šiaip nenori apturėti kokio
bereikšmio gyvenimo momento, galėtų kokiam mėnesiukui išeiti atostogų. Pvz
sklandytų ten kažkur tarp medžių kaip kokie dievai ar kas, ar šiaip
tiesiog kažkur nematomai relaksuotųsi. Na per daug rimtai čia neverta reaguoti,
tiesiog prisigalvoju kartais.

 

Ką dar ten
sugalvojau.. ai kad vaikų reikėtų turėti tik tada, kai žinai, kad galėsi jiems
tikrai kažką duoti, nematerialaus, bet tikro, su tikra vaikyste ir t.t. kad jie užaugę galėtų didžiuotis savo tėvais. Praėjusi ta nuotaika kokia buvo begalvojant, tai sunkiai kažkaip, rašau ir
galvoju, kad vis neperteikiu taip, kaip iš tikro turėtų būti (sutinku, pastarasis
sumąstymas tikrai neišskirtinis). Jei trumpai tai, kad tėvai ir vaikams suaugus galėtų būti
tikrais patarėjais, mokytojais bet nepamokslautojais, tiesiog tais, pas kuriuos
saugu, gera ir įdomu. O ne tai, kad kaip atrodo viskas dedasi mūsų visuomenėje:
ai čia kažkaip išėjo vaikas, ai tai tegu tik auga ir kuo mažiau mane savo
problemom liečia ir pan. Tikuosi tokių atvejų bent nedaugėja.

 

Taip ir gyvenasi
su užplaukiančiom lavinom minčių, bene iš fantastikos srities. Nuo vakar, nors
egzas ir ne geriausiai nusisekė, tačiau ramybė vis labiau apsisitoja ties lygia
linija (mąstant diagramos principu). Reggae/roots/dancehall gal paveikė. Juodukai
pavaro su savo gyvenimo džiaugsmu. Kaip kad skaičiau, kad depresijos didžiosios
metais amerikoje nusižudydavo beveik vien baltieji ir užimantys aukštesnę
padėtį, o juodukai nors ir kentė savo juodadarbišką gyvenimą, tačiau turėjo
savo muziką (bliuzą) kuri padėjo ištverti visą tą nemalonų metą.

 

Ir aš per
kučias, kai močiutė liepė melstis, mintyse dievo (jei jis yra) paprašiau, kad
padėtų visiems draugiškai ir vieningai ištverti visą tą reikalą vadinamą
gyvenimu (pagal vieną rašytoją). Tačiau jau kitą dieną pastebėjau, kad kol kas
dievas dar neišklausė to prašymo. Gal eilėje prašymų dar laukia, he.

 

Gražų vieną
sausio vakarą važiuojant troleibusu kažkodėl taip norėjosi paslapčia išlieti ašarą,
nežinau kodėl, bet ne dėl kokio skausmo, o dėl to, kad buvo taip liūdnai gera. Greičiau
dėl to, kad snigo, gražiai, ir būtų gražus vakaras mirti, žinant, kad pasaulyje
yra dar likusių nuostabių žmonių. Tikėkimės tokių dar bus likę ir po kelių
šimtų metų.  Kaip ir muzikos virpinančios
širdį.

 

Rodyk draugams

Komentarai (2)

  1. deathblow:

    norejau parasyt, kad
    you need a break,
    bet pagalvojau, kad geriau tiktu
    you need a job
    ;)

  2. vytee:

    interpretuoju pasiūlymą: mažiau šūdų rašyt ir eit veikla užsiimt. užskaitau ;)

Rašyti komentarą