BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

taip nepatinka.


Grįžusi maniau turėsiu laiko nuveikt sau ką tik norėsiu.
Tris laisvas dienas. Bet ne, vakar diena
baigėsi (nereikėjo net ir spėti pasibaigti) parkėm, apėmusiom ne vien mane.

 

Galvoju, kad jau tikrai tau yra kažkaip lemta ar tiesiog
pats savo esybe trauki tokio pačio plauko absurdiškų įvykių pasikartojimus.

 

Vakar
santechnikas krapštėsi itin ilgai. Atsibodo šluostyt ką pridirba. Ir taip - be
galo, pakrapšto ir per nauja deda, šimtą kartų. Norėjau PASAKYT, kad b*** jei
nesigavo porą kartų, tai dėliojant viską taip pat nieko naujo nesukursi. Jei
nemoki, tai ir psio – mesk darbą, nes tikrai lupi už valandas. Per daug
apiplėšei paskutinį kartą. Čia tau ne programavimas ir neverta tikėtis stebuklo.

 

Lengva aiškint kai pats nemoki, betgi kaip kitaip, kai
neapsikenti. Kaip ir gydytojams pacientai dažnai mėgsta sudiktuot, ką jiems
padaryt. Ir aš kažkada tokiam mielam seniokui chirurgui iškilmingai (nes jis
man patiko savo humoru) pareiškiau, kad apendicitas man, operuot reikia, tai
sakė, ko čia atvažiavai jei žinai diagnozę. Gal todėl ir delsė visą dieną
operuoti, o kai vakare atėjo metas, atvežė subadytą vyrą ir jam užleido mano vietą.
Taip teko gilią naktį sulaukus savo eilės pačiai nueiti į dar gana kraujingą vietą,
kad gaučiau pjūvį pilve. Sako ne visiem tenka toks malonumas pačiam į operacinę
nueit su lašelinėmis venose ir viską apžiūrėt, bei užuost buvusios operacijos
tvaiką.

 

Taip ir nesutaisė tasai vakarykštis. Spjovė į darbą ir gavom
į akį – darykit ką norit. Todėl šiandien
teko baisiai telktis ir stengtis suprasti kitakalbį. Aš savo, jis savo kalba
šneka. Manau sekėsi, teisingai viską supratau ir penktadienį netikėtumų
nebebus. Nervas ima, kai nemoki tos kalbos, ir pasijauti toks beviltiškas
liurbis. Atsiminiau tą faktą, kad gal apie 70 proc. žodinės informacijos (kalbant
ta pačia kalba) yra suprantama netinkamai, tai tuo tik ir guodžiausi.

 

Ir šiaip, kai kokios bėdos ištinka – žiū ir išsilaksto
nemaža dalis aplinkinių, kad tik jos jų nepaliestų.

 



Namie, ten, nemažai paskaičiau visokiausių knygų.


Atsivežiau adatą ir siūlų – reikia pasiuvėti daug ką.

 

Prisiminiau daug mokyklinių ir šiaip gyvenimo ten istorijų,
kurios atrodytų tokios paprastos. Nevalingai išplaukė daug užmirštų dalykų. Ta
nakties ramuma ten, sniegas, ir šiaip buvo žiemiška, kaip man patikdavo.

 

Vilnius pasitiko piktai – pirmais žingsniais čia, kažką
nugarai pasidariau, o po to nemalonumai viršuje aprašyti ir dar plius vienas
kitas. Kaip slaptas optimistas pagalvoju, kadgi tuoj susitvarkys bent kas nors,
kad ir stebuklingai.

 

Tikriausiai reikia traukti ieškoti smulkmenų dalykėliams,
kuriuos turi pasidaryti pats ir savo malonumui. Šiandien savo lemtą laukimą jau atgyvenau.

Rodyk draugams

Rašyti komentarą